Žinoma, be tinkamo pasiruošimo, sukauptų žinių ir įgytų įgūdžių, vargu, ar įmanoma tikėtis puikaus rezultato. Bet yra dar vienas svarbus dalykas, kuris lieka dažnai pamirštamas tų, kurie dar tik ruošiasi šiai kalbėjimo įskaitai. Tai, atrodo, visai paprastas ir savaime suprantamas dalykas: savo nuomonės turėjimas ir jos pagrindimas. Kaip galima rašyti kalbėjimo įskaitos tekstą, nesuvokiant ir nežinant, kokia manoji pozicija vienu ar kitu klausimu? Kaip galima plėtoti mintį ir atsakinėti į klausimus, jei labiausiai parankus atsakymas yra „nežinau“? Šito negali būti, nesvarbu koks bebūtų tekstas ar kas dalyvautų dialoge. Todėl svarbiausia yra žinoti, ką noriu pasakyti, tikėti tuo, ką sakau ir mokytis savo įsitikinimus argumentuotai ginti. Nuo bet kokios kritikos. Kad ir kokia ji būtų autoritetinga.
Kalbėjimo potemė įskaita – tai svarbiausių sukauptų ir įgytų žinių patikrinimas žodžiu. Todėl čia svarbu tai, ko lig šiol galbūt buvo ne taip stipriai reikalauta. Intonacija, kalbamuoju momentu, čia ir dabar, vertinama minčių formulavimo eiga, kirčiavimas, kalbos kultūros normų laikymasis – tai ir dar daugiau bus svarbu, jei norėsite daugiau nei vidutinio pažymio už kalbėjimo įskaitą. Tokią gimtosios kalbos įskaitą laikys tiek dešimtokai, tiek dvyliktokai, ir, žinoma, skirtumų esama. Vis tik esminiai dalykai nesikeičia: aiškus logiškas pasakojimas, tvirtinamų teiginių pagrindimas, teisingų faktų pateikimas – šie dalykai reikšmingi visada, kuomet kažkam kalbame, kai kažkas mūsų klausosi ir kai turime aiškią žinutę, kurią norime perduoti kitiems. Tačiau šie išvardinti požymiai yra daugiau techniniai teksto pranašumai, t.y. jie gali būti logiškai, tikslia tvarka dėliojami ir lengvai įsimenami. Vis tik įskaitos kalba turi būti paremta ne tik techniniais principais, čia, kaip ir bet kokiame dialoge, turi būti išsaugota įtaiga, nuošrdus noras pasakoti klausančiajam, sugebėjimas ne tik aiškiai, bet ir įdomiai pateikti savo mintis. Taigi, esama daugybės principų, kurie užtikrina kokybišką ir reikalavimus atitinkančią kalbą.